Apie gintarą

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.

Sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79 % C, 10,5 % O ir 10,5 % H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8 % gintaro rūgšties.

Kietumas pagal Moso skalę – 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3.

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

  • karbono periode prieš 360-285 mln. metų. Randamas JAV,
  • permo periode (285-245 mln.metų). Randamas Rusijoje,
  • Triaso periodu (245-215 milijonų metų senumo). Jis randamas Austrijoje,
  • kreidos periode (145-65 mln.metų). Randamas JAV, Kanadoje, Rusijos Sibire, Brazilijoje, Meksikoje,
  • neogeno periode. Pats jauniausias – Baltijos gintaras.

Gintaro dydis nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 10 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.